LRT.lt portale paskelbtas Profesijų meistrystės centro (PMC) direktorės Austės Kiškienės komentaras:
Kai Lietuvos pramonininkai sako, kad per dešimtmetį galime pasivyti Suomiją, tai skamba ambicingai. Ir gerai, kad skamba. Tokios ambicijos Lietuvai reikia. Tačiau norint pasivyti Suomiją neužtenka kalbėti apie investicijas, mokesčius ar produktyvumą. Reikia kalbėti ir apie žmones. O tiksliau – apie tai, kaip juos ruošiame darbo rinkai. Šiuo požiūriu profesinis mokymas yra ne paraštė, o viena svarbiausių Lietuvos konkurencingumo temų.
Pramonininkų ambiciją todėl verta ne ginčyti, o papildyti: jei norime Suomijos lygio ekonomikos, turime rimtai pasižiūrėti, kiek nuo Suomijos vis dar atsiliekame profesinio mokymo srityje, rašoma Profesijų pameistrystės centro pranešime žiniasklaidai.
Neseniai lankiausi Suomijoje, Šiaurės Karelijos regione veikiančioje vienoje didžiausių profesinių mokyklų „Riveria“. Ten dar kartą tapo aišku, kad verslo sėkmė nevyksta be žmonių, o žmonės neatsiranda savaime. Suomijoje profesinis mokymas nėra švietimo sistemos paraštė. Šiuo metu profesiniame mokyme ten mokosi apie 353 tūkst. žmonių, o universitetuose ir taikomųjų mokslų universitetuose kartu – apie 350 tūkst. Kitaip tariant, profesinis mokymas Suomijoje savo mastu yra iš esmės lygiavertė aukštojo mokslo sistemai švietimo grandis.
Lietuvoje vaizdas visai kitoks: profesiniame mokyme mokosi apie 31 tūkst. žmonių, o universitetuose ir kolegijose kartu – apie 105 tūkst. (2024–2025 m. duomenys). Tai reiškia, kad Lietuvoje aukštajame ir aukštesniajame moksle studijuoja net beveik tris su puse karto daugiau žmonių negu profesiniame mokyme. Šis skirtumas daug pasako ne tik apie sistemų mastą, bet ir apie jų vietą valstybės mąstyme.
Tačiau esminis skirtumas net ne skaičiuose. Esminis skirtumas – požiūryje.
Suomijos profesinis mokymas yra kompetencijomis grįstas, orientuotas į darbo rinkos poreikius ir individualų mokymosi kelią. Oficialiuose Suomijos šaltiniuose pabrėžiama, kad profesinis mokymas grindžiamas asmeniniu kompetencijų ugdymo planu, lankstumu ir glaudžiu ryšiu su darbo vieta. Tai nėra tik gražios formuluotės. Tai reiškia sistemą, kuri prisitaiko prie žmogaus ir verslo poreikių, o ne verčia juos taikytis prie standžios administracinės logikos.
Būtent tai ir pamačiau „Riveria“. Ten akivaizdu, kad vietos verslas mokykla pasitiki, o mokykla pasitiki savo mokytojais ir studentais. Sistema nėra sustingusi į vieną ritmą visiems. Mokymosi kelias gali būti individualus, organizuojamas įvairiose aplinkose, derinamas su darbo vieta ir realiai reikalingomis kompetencijomis. Toks modelis veikia todėl, kad jo centre yra ne baimė pažeisti taisyklę, o siekis kuo geriau parengti žmogų darbui ir gyvenimui.
Lietuvoje tuo metu judame kita kryptimi. Mes daug kalbame apie kompetencijomis grįstą profesinį mokymą, apie lankstumą, apie prisitaikymą prie darbo rinkos. Tačiau reali pastarųjų metų kryptis dažnai yra priešinga: daugiau ribojimų, daugiau nepasitikėjimo, daugiau baimės, kad mokykla ar mokytojas padarys ką nors ne pagal taisyklę. Vis stipriau ribojama galimybė lanksčiai organizuoti mokymą, nepatikliai žiūrima į skirtingų lygių mokymąsi vienoje aplinkoje, į lektorių kaitą, į nuotolines formas, o asinchroninis mokymasis apskritai lieka už sistemos ribų. Tokia kryptis neskatina inovacijos. Ji siunčia labai aiškią žinią: profesinio mokymo teikėju nepasitikima.
Tą patį iš esmės konstatuoja ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Naujausioje (2025 m.) ataskaitoje apie Lietuvos profesinį mokymą ir aukštąjį mokslą organizacija tiesiai rašo, kad esamų profesinių standartų atnaujinimo ar naujų įvedimo procesas Lietuvoje yra „administratively burdensome and slow“ – administraciškai apsunkintas ir lėtas. EBPO taip pat pažymi, kad toks modelis riboja profesinio mokymo įstaigų gebėjimą greitai reaguoti į technologinius pokyčius ir naujus darbo rinkos poreikius. Kitaip tariant, tarptautinis vertinimas sako tą patį, ką praktikoje jaučia daugelis sektoriaus žmonių: mūsų profesinį mokymą riboja ne idėjų stoka, o per standi sistema.
Suomija šiuo metu renkasi priešingą kryptį. Ji toliau stiprina lankstumą, regioninį jautrumą ir pasitikėjimą mokymo teikėjais. Suomijos profesinis mokymas jau seniai kuriamas taip, kad galėtų geriau atliepti visuomenės, regionų ir verslo poreikius, o ne vien mechaniškai atkartoti iš anksto sustingusią schemą. Būtent todėl jis yra ne silpnoji, o stiprioji Suomijos konkurencingumo grandis.
Kalbėdami apie Suomijos pasivijimą, todėl turėtume į profesinį mokymą žiūrėti ne kaip į techninį švietimo sistemos segmentą, o kaip į ekonominės politikos klausimą. Lietuvos verslui reikia darbuotojų, kurie geba dirbti su šiuolaikinėmis technologijomis, greitai persikvalifikuoti, mokytis darbo vietoje ir prisitaikyti prie nuolat kintančių procesų. Tokius žmones ruošia ne sustingusi, o lanksti sistema. Ne sistema, kuri bijo naujų mokymo formų, o sistema, kuri leidžia jas išbandyti. Ne sistema, kuri pirmiausia tikrina atitiktį, o sistema, kuri pirmiausia klausia, ar žmogus iš tiesų įgijo kompetenciją.
Todėl pramonininkų ambiciją pasivyti Suomiją verta priimti rimtai. Bet kartu turime būti sąžiningi: Suomijos nepasivysime, jei profesinį mokymą ir toliau valdysime taip, lyg svarbiausias tikslas būtų apsisaugoti nuo nukrypimo nuo taisyklės. Nepasivysime, jei nepasitikėsime profesinėmis mokyklomis, jų vadovais, mokytojais ir jų gebėjimu kartu su verslu kurti lankstesnius sprendimus. Nepasivysime, jei kalbėsime apie inovacijas ekonomikoje, bet neleisime inovuoti ten, kur ruošiami žmonės tai ekonomikai.
Jei iš tikrųjų norime Suomijos lygio Lietuvos, profesinis mokymas turi tapti ne reguliavimo objektu, o augimo įrankiu. Ir tam pirmiausia reikia ne dar vienos kontrolės bangos, o daugiau pasitikėjimo, lankstumo ir laisvės atsakyti į realius visuomenės bei verslo poreikius. Nes kelias į Suomiją eina ne vien per kapitalą. Jis eina ir per pasitikėjimą žmonėmis bei institucijomis, kurios tuos žmones rengia.
